Giedrius Vaitkevičius
Jurgita Mačikunytė — ilgametė Šiaulių „Gintra-Universitetas“ futbolininkė, rungtyniavusi kone visose pozicijose. 26-erių mergina dabar daugiau dėmesio skiria teisėjavimui, dirba ir kūno kultūros mokytoja Šiaulių rajono Rėkyvos pagrindinėje mokykloje. J. Mačikunytė žaisti futbolą pradėjo nuo dešimties ir mano, kad futbolas nėra vyriškas sportas, o į moteris teisėjas žiūrima vis tolerantiškiau.
Teisėjauti tempė treneris
„Pradėjau žaisti futbolą, o vienas iš trenerių buvo teisėjas. Žaisdavom, kartais pateisėjaudavau. Treneris tempė į teisėjavimą“, — sakė iš Telšių kilusi J. Mačikunytė.
— Niekada nesinorėjo mesti futbolą?
— Galima sakyti, kad dabar savo malonumui ir težaidžiu. Dabar mano gyvenime vien teisėjavimas ir kas lieka — futbolui.
— Kokie futbolininkės metai tau buvo geriausi?
— Vienų sėkmingiausių neatsimenu. Kelis kartus esu išrinkta geriausia Lietuvoje — ir vartininke, ir gynėja, ir sauge. Absoliučiai geriausia, berods, buvau tris kartus.
— Gali žaisti visose pozicijose. Kur jautiesi geriausiai?
— Kam nepatinka mušti įvarčius? Labiausiai patinka žaisti sauge, puolėja, tačiau būdavo taip, kaip treneriai norėdavo — daugiausiai statydavo į gynybą. Vartuose išvis nepatikdavo stovėti, nes nieko negali padaryti. Kažką saugai, bet kas iš to? Įvarčio neįmuši.
Žaidėjos išsivažinėja
— Ką manai apie moterų futbolą Lietuvoje?
— Sunkoka. Lietuvoje studijuojančios sportininkės dar pažaidžia. Vėliau išvažiuoja į užsienį, nes Lietuvoje sunkoka iš futbolo išsilaikyti. Tiksliau, ne išsilaikyti, o išvis futbolas yra kaip pomėgis. Merginos išvažinėja ir nieko iš vyresnių nelieka. Jaunoms žaidėjoms trūksta patirties, meistriškumo.
— Šiaulių „Gintra-Universitetas“ jau seniai neranda lygių Lietuvoje, Pabaltyje. Ar Lietuvos futbolui tai naudinga?
— Nelabai. Kai žaidi su žemesnio meistriškumo komandomis, ekipa negali kilti aukštyn. Toje pačioje tešloje pats verdi ir nieko gero. Kai susitinki UEFA moterų Čempionių lygoje, kur tada rezultatai? Kai Lietuvoje niekas nepuola, neturi jokios praktikos. Mušti tai gali, bet kas iš to?
— Ar neapmaudu, kad dėl teisėjavimo negali žaisti UEFA moterų Čempionių lygoje?
— Šiek tiek apmaudu.
Nėra tik vyriško sporto
— Sakoma, kad futbolas — vyriškas sportas. Ką gali į tai atsakyti?
— Kai anksčiau pasakydavau, kad esu futbolininkė, tai pirmasis klausimas būdavo — Lietuvoje yra moterų futbolas? Po to jau prašydavo papasakoti, kaip, kas. Žmonės sako, kad futbolas vyriškas sportas, bet aš taip nemanau. Krepšinyje dantis išsidaužo. Negi boksas moteriškas sportas?
— Kaip vyrai futbolininkai žiūri į merginą teisėją?
— Dabar jau pripratę. Aišku, vis tiek būna „višta, pažiūrėk“, nes moteris neva negali teisėjauti. A lygoje tokių komentarų nėra. Žemesnėse lygose, kur žaidėjai neišprusę ir susirenka daugiau pakalbėti, nei pažaisti, replikų daugiau.
— Ar yra buvę kokių nors kuriozų teisėjaujant?
— Aišku, visko būna. Pavyzdys — Prancūzijoje vykęs finalinis U-19 merginų etapas. Teisėjauju ir žiūriu, kaip mergina sugalvojo aikštėje nusirengti, nes po apačia turėjo marškinėlius. Jai buvo per karšta.
— Lietuvos teisėjai retai teisėjauja svečiose šalyse. Kaip vertini Lietuvos teisėjavimo lygį?
— Kodėl sakai, kad retai? Kauno brigada nuolat išvažiuoja. Teisėjas Gediminas Mažeika šiemet nespėja grįžti ir vėl važiuoja. Dėmesio sulaukia ir Nerijus Dunauskas. Lietuvoje yra gal dvi pilnos brigados. Ir grįžta su neblogais atsiliepimais.
— Praėjusią savaitę buvai Šiaurės Airijoje. Kas ten vyko?
— Pasaulio moterų nacionalinių rinktinių susitikimas. Grupėje yra šešios komandos ir jos žaidžia tarpusavyje vieną mačą namie, kitą — išvykoje. Buvome rungtynėse Šiaurės Airija — Kroatija. Aš buvau asistentė. Be manęs važiavo dar dvi lietuvaitės. Gan neblogos varžybos, kurios nieko nebelėmė — komandos kovojo dėl 5--6 vietų.
— Vedi kūno kultūros pamokas Rėkyvos pagrindinėje mokykloje. Kaip sekasi bendrauti su vaikais?
— Dirbu jau ketvirti metai. Manyčiau, sekasi neblogai. Neįsivaizduoju, kaip kai kurie vaikai, tarkim, per tikybos pamokas sėdi, jei kūno kultūros pamokoje nenustygta.